Nedidelis aritmetikos pratimas: kiek spūsčių oro patenka į mūsų plaučius?

Kartais verta prisiminti labai paprastą dalyką – aritmetiką.
Vilniaus gatvėmis kasdien juda šimtai tūkstančių automobilių. Piko metu didelė jų dalis juda lėtai arba visai stovi spūstyse. Tokiu režimu transporto priemonės išmeta daugiau azoto oksidų, anglies monoksido ir kietųjų dalelių nei važiuodamos tolygiai.
Pabandykime įsivaizduoti labai paprastą skaičiavimą.
Jeigu vienas automobilis spūstyje per valandą išmeta tik kelias dešimtis gramų įvairių teršalų, o spūstyse vienu metu dalyvauja dešimtys tūkstančių automobilių, bendras išmetamų teršalų kiekis per dieną gali siekti tonas.
Didžioji dalis šių teršalų pasklinda ore. Tačiau dalį jų neišvengiamai įkvepia žmonės – vairuotojai, keleiviai, pėstieji, dviratininkai, net šalia gatvių gyvenantys miestiečiai.
Žinoma, tai nėra tikslus medicininis skaičiavimas. Tačiau jis leidžia suprasti mastą: transporto spūstys nėra tik prarastas laikas. Tai ir kasdienė oro kokybės problema. Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad didžiausia sunkiųjų metalų ir kitų teršalų koncentracija gali būti maždaug 70–90 cm aukštyje virš žemės – būtent tame lygyje, kuriame dažnai būna kūdikiai vežimėliuose ar maži vaikai.
Todėl kalbant apie mobilumo sprendimus dažnai verta prisiminti, kad transporto sistema veikia ne tik eismo greitį ar patogumą. Ji tiesiogiai veikia ir miesto gyvenimo kokybę.
Galbūt todėl klausimas apie Vilniaus mobilumo ateitį yra ne tik infrastruktūros ar transporto klausimas.
Tai ir klausimas apie tai, kokiu oru kvėpuosime po dvidešimties ar trisdešimties metų.
Kviečiame diskusijai:
– ar transporto spūstys Vilniuje jau tapo ir oro kokybės problema?
– kokie sprendimai galėtų sumažinti transporto taršą mieste?
– ar mobilumo politika turėtų daugiau dėmesio skirti ir visuomenės sveikatai?