Metro ar Tramvajus

VILNIUI REIKIA NE DAR VIENO SPRENDIMO – REIKIA STUBURO

Vilniaus mobilumo diskusija jau daugelį metų sukasi ratu. Kalbame apie spūstis, viešojo transporto kokybę, dviračių takus, naujas juostas, technologijas. Sprendimų pasiūlymų netrūksta, tačiau trūksta krypties. Problema nėra ta, kad neturime idėjų – problema ta, kad neturime aiškios struktūros, į kurią tos idėjos galėtų „sugulti“. Šiandien Vilniaus mobilumo sistema vystoma fragmentiškai: geriname atskirus elementus, bet nekuriame sistemos, kuri veiktų kaip visuma.
Todėl esminis klausimas nėra „metro ar tramvajus“. Esmė yra kita: ar Vilnius kurs mobilumo sistemą kaip atskirų sprendimų rinkinį, ar kaip vientisą stuburą. Stuburas – tai ne konkretus transporto tipas, o principas: aukštos talpos, greita, nuo bendro eismo nepriklausoma sistema, jungianti pagrindinius miesto ir regiono srautus. Tai sistema, kuri ne prisitaiko prie miesto chaoso, o jį struktūruoja.
Vilniuje tokio stuburo pradžiai pakaktų dviejų aiškių ašių: vakarų–centro–Saulėtekio krypties, kuri sujungtų Pilaitę, verslo centrą ir universitetinį miestelį, bei šiaurės–centro–stoties/pietų krypties, kuri jungtų Santariškes, tankiai apgyvendintus rajonus ir pagrindinius transporto mazgus. Šios dvi linijos sujungtų didžiausius srautus, susikirstų centre ir sukurtų sistemą, prie kurios galėtų jungtis visa kita miesto mobilumo infrastruktūra. Tai būtų ne pavieniai maršrutai, o miesto karkasas.
Tokio sprendimo poreikis kyla ne iš teorijos, o iš realybės. Gatvės nebesiplečia, spūstys tampa struktūrine problema, o viešasis transportas per dažnai pralaimi automobiliui. Tuo pačiu Vilnius jau veikia kaip regiono centras, tačiau mobilumo sistema vis dar projektuojama tarsi tai būtų tik miesto, o ne viso regiono klausimas. Net šiandien kai kurie koridoriai artėja prie ribų, kuriose paviršiniai sprendimai ima nebeveikti, o žvelgiant į ateitį – į 20–30 metų perspektyvą – Vilniaus regionas gali pasiekti milijoną ar daugiau gyventojų. Tokiu atveju klausimas nebebus „ar reikia“, o „kodėl nepradėjome anksčiau“.
Didžiausia klaida, kurios reikia išvengti, yra bandymas ateities problemą spręsti vakar dienos įrankiais. Dar viena juosta, dar vienas maršrutas ar dar vienas pavienis pagerinimas yra svarbūs, bet jie nekeičia sistemos esmės. Tuo tarpu mobilumo infrastruktūra ne tik aptarnauja paklausą – ji ją kuria. Sukūrus greitą, patikimą ir aukštos talpos sistemą keičiasi žmonių įpročiai, miesto plėtra ir ekonomikos geografija.
Todėl pirmas žingsnis nėra statybos ar technologijos pasirinkimas. Pirmas žingsnis – susitarti, kad Vilniui reikia stuburo. Be šio susitarimo sprendimai liks fragmentiški, investicijos – išskaidytos, o rezultatas – nuolat pavėluotas. Vilniui nereikia dar vieno mobilumo sprendimo. Vilniui reikia aiškios, ilgalaikės struktūros, ant kurios galėtų augti visas miestas. Ir ta struktūra prasideda nuo stuburo.